po skardiniu stogu

Viskas buvo paruosta gyvenimui. Raudonos aguonos prasiverze pro
ilankos vandeni ir zydejo aukstai virs vandens. Horizonte stovejo
miestas. Tamsus dangoraiziai, be vienos sviesos lange, atrode
vienisais bokstais. Debesys, balti ir visai sviezi, kabejo ties ju
melynam danguje, bet nejudejo. Tarsi lauke tylaus "e2-e4" is man
nepazistamo lupu . As sedejau ant kranto po stogu, priesais ilankos ir
uz jos miesto, ir skystas lietus barskejo i skardini stoga, o lasai
krito nuo jo i zole. Nuo pat kranto iki horizonto augo zydincios
aguonos. Tiesiai suriame, beveik be bangu vandeny. Jie pakilo aukstai
virs vandens, kaip pievoj ir stambiom raudonom demem atrode kaip
audinys. Lietaus lasai dauzesi i ju lapus, ir tie lenkesi ir
issitiesdavo. Mazos bangos isiubuodavo sias aguonu pievas. Raudoni
ziburiai ant boksteliu ant dangoraiziu mirkciojo, ispejant lektuvus,
bet jokio judejimo danguje nebuvo. As negalejau matyti, bet zinojau,
kad daug mazu stikliniu rutuliuku riedejo asfaltu mieste, kol nebuvo
masinu ir zmoniu. Ir viskas ju lauke. Nekantraujant, bet ramiai, nes
labai norejo pradeti gyventi, bet zinojo, kad tai tikrai nutiks.
Aptvaros juostos plevesavo busimu nusikaltimu vietose, zole snarejo
nuo vejo ir lietaus. As sedejau ir zinojau, kad tuo momentu, kai as
iseisiu, cia prasides gyvenimas, bet iseiti labai nesinorejo.